Prof. dr. Remigijaus Venckaus paroda Tapybos sluoksnis

Prof. Dr. Remigijus Venckus

TAPYBOS SLUOKSNIS. Iš parodų ciklo Laisvė ir atsitiktinumas

Parodos kuratorius: Prof. dr. Rimantas Plungė

 

2026.02.27 – 2026.03.31

Viešoji įstaiga Anykščių menų inkubatorius-menų studija

Vasario 27 d. 16:00 val. vyks parodos atidarymas ir  vieša paskaita apie abstraktųjį meną

 

Parodos kuratoriaus žodis. Prof. dr. Remigijaus Venckaus Lietuvos kultūros lauke yra žinomas, kaip menotyrininkas ir kuratorius, besigilinantis į Lietuvos meno ypatumus. Jo žvilgsnis aprėpia videomeno, fotografijos, tapybos ir grafikos tarpdiscipliniškumo klausimus. Sukaupta patirtimi R. Venckus dalinasi su savo studentais jau daugiau nei dvidešimt metų.

Nuo 2023 m. R. Venckus drąsiai brenda į tapybos kūrybinį lauką. Ilgametėje fotografijos kūryboje galime pastebėti nuosekliai ir vieningai plėtojamą meninę raišką. Tapyboje autorius yra kitoks. Jis eksperimentuoja, ieško naujų raiškos priemonių. R. Venckus yra atviras besikeičiančios kultūrinės, socialinės realybės refleksijoms. Drobėse savitai atsispindi asmeninės gyvenimo patirtys ir transformacijos.

Nors tapyba ir yra spalvų menas, tačiau R. Venckaus kūriniuose galime aptikti kiek netikėtą, gausią tapybinę įvairovę. Autorius dažnai pasitelkia lauko tapybos interpretacijas. Jo tapyba yra tiksli, net lakoniška išplėtota raiškos priemonių atžvilgiu. Kūriniai visada intriguoja. Kai kurios drobės žiūrovui pirmiausiai daro poveikį  dideliais, gan lygiai tapytais spalvos laukais. Labiau įsižiūrėjus akis pradeda mėgautis smulkiomis, lyg nereikšmingomis, bet labai iškalbingomis, kontrastuojančiomis grafinėmis kūrinio detalėmis.

Analizuodamas R. Venckaus drobes neatsitiktinai taikau žodžių junginį spalvinis laukas. Jo tapybos kūriniai labai dažnai atrodo kaip magiški žemėlapiai – tokie pažįstami, lyg autoriaus perdaryti urbanistinių struktūrų atspindžiai. Taigi, spalvinių laukų žaismas, paveikslo emocinis krūvis lyg veda žvilgsnį smulkių, dažnai grafiškų kūrinio elementų link. Jie suponuoja ne tik autoriaus meninę raišką, bet ir mus intriguoja pradinio motyvo paieškoms. Toks tapybos kūrinių konstravimas suteikia žiūrovui daugiasluoksnes intelektualines ir estetines patirtis.

Naujausi R. Venckaus paveikslai mums rodo, kad autorius atsitraukia nuo griežtų, lyg protu struktūruotų spalvinių laukų dermės ir veda mus link netikėtų, gamtos plastikos padiktuotų motyvų. Jie kitokie, netikėti. Nors jie ir atrodo lyg interpretuojantys Secesijos meno tradiciją, tačiau išlieka diktuojami peizažinės aplinkos potyrio realybės ir jautriai interpretuoti paties autoriaus.

Galime pastebėti, jog kartais R. Venckaus sumanymai nebetalpina spalvinių potyrių interpretacijose. Paveikslai apauga grafikos elementais ir taip sufleruoja, kad grafinė raiška jam (autoriui) yra nesvetima. Kai kurios drobės pralaužia tradicinį tapybos suvokimą, įvelia žiūrovus į naujus intriguojančius grafinius sluoksnius. Kūriniai lyg pradeda klausti – ar pati tapyba yra pasiruošusi dabarties transformacijoms, kai mašininis mokymasis (dirbtinis intelektas) kėsinasi į jos pačios egzistavimą. Nebūtinai autoriaus kūryba atsako į gilias, egzistencines spalvos žaismo likimo interpretacijas, nebūtinai naujai aptinkama autoriaus raiška pateikia atsakymus apie tai kokia turi būti tapyba, kokios transformacijos jos laukia ateityje, bet aišku viena – kūriniai tikrai mus įtraukia į netikėtus vizualinės realybės potyrius.

Nauja, gaivu, šviežia, kiek netikėta, intelektualu, estetiška ir tikrai įdomu – tiek galima pasakyti apie naujausią R. Venckaus parodą ir pakviesti įspūdingiems potyriams.

Prof. Dr. Rimantas Plungė (Vytauto Didžiojo universitetas)

 

Autoriaus žodis: tapybos manifestas. Meno kūrinys – tai autoriaus kovų su savo mintimis ir materija (pvz. su drobe, dažais, etc.) išdava. Kova egzistuoja net tuomet, kai žiūrovą užlieja pirminis įspūdis, jog kūrinys pasaulį išvydo vos tik po vieno, lengvo ir elegantiško rankos mosto. Kovos aspektas rodo, kad  tapyba nėra vien tik dovana žiūrovui, ji atlieka ir savęs (kūrėjo) pažinimo bei jo būties įženklinimo vaidmenį.

Abstraktus menas nėra vien formalus žaidimas, jis apibendrintai reprezentuoja autoriaus pojūčius bei žiūrovą išlaisvina iš prievolės pasaulį patirti aiškiai identifikuojant tikrovės atvaizdus ir spalvas. Remiantis Gilles Deleuze galima teigti, kad tapyboje „lyg per budrios sąmonės meditaciją išsiveržusios mintys, atskleidžia esminius medituojančio žmogaus troškimus“. Todėl man labiau rūpi ne tikrovės atvaizdų diktatas, bet intuityvi kintančios tikrovės nuovoka. Dėl to tapyba ir skiriasi nuo mokslo; t. y. mokslas gamtą pažįsta matuojamumo aspektu, o menas pasitelkia intuiciją ir matavimui nepasiduodančius jausmus. Menas tampa „neišsakomybės tarpininku“.

Iš intuityvios kūrybos gimsta naujos provokacijos ir įtampos apie pasaulio svarstymus. Kūrinys perduoda kūrėjo įtampas žiūrovui, kuris (žiūrovas) dažniausiai skęsdamas kasdienybės rutinoje apie tikrovę galvoja kaip apie elementarią (diskusijos nevertą) duotybę. Tačiau (remiantis Maurice Merleau-Ponty) meno kūrinys suteikia intuityvią prieigą prie pasaulio daiktų ir sistemos, apnuogina pačią tikrovės gyvastį, lyg geliančio danties nervą. Apie tai byloja ir tapytojo Jacksono Pollocko mintis, jog abstrakčiajai tapybai rūpi mechaninė tikrovė (kas ir kaip yra padaryta, ką galime sužinoti išardę tikrovę, o gal net be gailesčio sulaužius). Tad mums net nepastebint, net iš anksto nesiruošiant tapyba revizuoja tikrovę apie ją užduodama pamatinius klausimus.

Laisvė ir atsitiktinumas yra abstrakčiosios tapybos palydovas. Anot Herbert’o Read’o šie du komponentai nutolina kūrėjo vaizduotės ribas bei priverčia suaižyti žiūrovo įsivaizdavimą apie baigtinį ir fiksuotą regimybės horizontą. Tapyboje laisvė ir atsitiktinumas yra susiję su kompozicijos dinamika ir su neįprastu spalviniu deriniu, kur akį stebinantis formų mirgėjimas (lyg judėjimo ženklas) ne tik įvaizdina laiko nestabilumą, bet ir atveria naujus kūrinio suvokimo ir interpretavimo horizontus, nebūtinai sutampančius su pirmine autoriaus intencija. Gal būt dėl to abstrakčiąją tapybą aš labiau vertinu už figūratyvinį pasaulio atvaizdavimą. Čia pagrindinis vaidmuo atitenka potėpiui ir spalvai, o ne atvaizduojamo objekto / subjekto formai ir konstrukcijai, jau pažįstamam ir lengvai nuspėjamam naratyvui.

Gali susidaryti įspūdis, kad mano drobėse spalva yra klojama nerangiu ir nepaklusniu teptuku. Kadangi kiekvienas teptuko pėdsakas nurodo skirtingą kryptį ir formuoja individualaus jo (teptuko) gyveno įspūdį, dėl to ir visas paveikslas atrodo lyg nepaklusni (anti)sistema. Čia nepaklusnumas atveria kintančius kraštovaizdžius, po kuriuos žiūrovas gali vaikštinėti nuolat keisdamas savo minties judėjimo trajektoriją ir žvilgsnio kampą. Tapyba virsta atviru klausimu apie tai kiek žiūrovas gali nevaržyti savo vaizduotės ir kiek ji (vaizduotė) geba lakioti nesibaigiančiais, paveikslo suformuotais toliais?

Nepaklusnus teptukas, kintanti ir nevienalytė kompozicija  –  tai mano kūrybos braižas, kuris suformuotas ne tik iš noro eksperimentuoti ir vis kitaip prabilti apie tikrovę,  bet ir ieškoti savitos meninės kalbos. Tapydamas kuriu nuosavą rašytinių ženklų sistemą, tobulinu ją ir tarsi bandau atverti pirmapradį raštą, Jacques’o Derrida dar vadinamą archiraštu. Visa tai primena kūrėjo utopinę svajonę, nepasiekiamą idealą – prasiskverbti iki autentiškos meninės kalbos, visiškai ją suvokti ir prabilti tobulu kūriniu. Kiekvienas vaizdas (kaip ir raštas) netiesiogiai ir / arba fragmentiškai nurodo į kažkur esančią vaizdo pradžią.

Eksperimentinių medijų kūryboje savo meninę kalbą formuoju taikydamas technologijos tyrinėjimo metodą. T. y. jungdamas įvairius skaitmeninius įrankius netikėtai aptinku įtaigius (at)vaizdo sprendimus.  Tokia kūrybinė strategija gali būti įvardijama kaip hibridizacija, kurią Wolfgang’as Welsch’as aiškina kaip gluminančių raiškos ir technikos kombinaciją. Tad netikėtumų siekis lemia bendrą tarpdalykinės medijos autorinį kraštovaizdžį.

Paveikslų ciklo, kaip ir kūrinių ekspozicijos sudarymo atveju, viskas nutinka organiškai, panašiai kaip ir orkestrui atliekant muzikos kūrinį: atitinkamu metu ryškėja styginių instrumentų skleidžiamas garsas, vėliau pasigirsta klavišiniai, fone mušamųjų intensyvėjantis ritmas ir jo slopinimas. Kaip ir muzikoje, taip ir tapyboje man aktualus tiek atskiro kūrinio, tiek visos kolekcijos skambesys. T. y. tapybos sistema reprezentuoja kaitą, kurioje išryškėjus vieniems akcentams kiti suteikia jiems sodrumo, arba slopina jų čaižų skambesį. Per Ritmą paveikslai  deklaruoja judantį, bet ne sustabarėjusį pasaulį; formuoja galimybę išgyventi dramą, bet ne ramų snaudulį.

Šia savo paroda tęsiu dar 2024 m. pradėtą parodų ciklą. Ši paroda dar kartą suaktyvina kovos už laisvę diskursą. Dabar tai ypač aktualu, nes savo valstybės laisvę patiriame kaip labai trapią gėlelę ir regime Ukrainą kovojančią už savo išlikimą. Todėl mane aplankytų neapsakomas džiaugsmas jei atvykdami ir reikšdami pagarbą man paaukodami „Blue/Yellow“ organizacijai. Remkite trumpaisiais numeriais 1482 (5€) ir 1499 (10€).

Prof. Dr. Remigijus Venckus (Vilniaus Gedimino technikos universitetas)

 

Autoriaus CV. Prof. dr. Remigijus Venckus – medijų menininkas ir meno kritikas, kuriantis tarpdalykinį meną, dėstantis Lietuvoje ir užsienyje, rašantis apie šiuolaikinį meną ir medijų kultūrą. Jo kūryboje dažnai dera eksperimentinė fotografija, kompiuterinė grafika, akrilinė tapyba ir koliažas. Pagrindinės temos – atmintis, laikas, asmeninė patirtis bei kūnas ir seksualumas. Per 20 metų akademinę karjerą jis surengė 10 parodų užsienyje ir 85 Lietuvoje, dalyvavo 49 tarptautiniuose bei 41 vietinių meno renginių. Jo darbai saugomi muziejuose ir privačiose kolekcijose Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje ir Vokietijoje. Venckus taip pat paskelbė 448 straipsnius ir kuravo 39 meno renginius Lietuvoje ir užsienyje.

 

Pastaba: visi kūriniai yra parduodami, plačiau žr. shop.venckus.eu ir painting.venckus.eu  Dėl įsigijimo kreiptis į autorių el. paštu remigijus.venckus.eu. Šios parodos neremia LR institucijos, fondai, privatūs asmenys, verslas ar kitos organizacijos. Surengta autoriaus ir Anykščių menų inkubatorius-menų studijos iniciatyva.