Skaitmeninis molis: apie keramiką, laiką ir begalybę

Skaitmeninė keramika – tai ne tik technologinis eksperimentas, bet ir bandymas iš naujo apmąstyti tradicijos, laiko ir žiūrovo vaidmenį mene. Anykščių menų inkubatoriuje pristatomos parodos autorius, videomenininkas Rimas Sakalauskas, kviečia keramiką patirti kaip šviesos ir erdvės objektą. Apie šį kūrybinį dialogą – pokalbis su menininku.

– Kaip gimė idėja sujungti tradicinę keramiką su skaitmeninėmis technologijomis?

– Skaitmeninė paroda gimė iš noro apjungti tradicinius Anykščių krašto keramikų menininkų darbus ir šiuolaikines vaizdo generavimo ir eksponavimo technologijas. Projektą įgyvendinti pakvietė Lina Rimkienė iš Anykščių menų inkubatoriaus.

– Kuo Jūsų požiūris į keramiką pasikeitė dirbant su skaitmeninėmis instaliacijomis?

– Keramika man nėra nauja. Nuo vaikystės buvau apsutas keramikos dirbinių, kuriuos lipdė mano mama. Tačiau už kiekvieno dirbinio yra autorius, ir šiuo atveju, Anykščių menų inkubatoriaus keramikai bei jų dirbiniai man buvo nauji atradimai, su savo technikomis ir požiūriais ir istorijomis.

– Kokią patirtį norėjote, kad lankytojai pajustų parodoje?

– Šioje parodoje norėjosi keramikos dirbiniams suteikti daugiau kosmoso, erdvės, atsiskleisti begalinėse erdvėse, pagreitinto laiko tėkmėje.

– Ar skaitmeninės technologijos suteikė galimybę atrasti keramiką naujame, netikėtame kontekste?

– Skaitmeninės technologijos leido į dirbinius pasižiūrėti itin juvelyriškai, kaip kokiam archeologui ar geologui savo olieną tyrinėti po padidinamuoju stiklu, išanalizuojant kiekviena proceso etapą.

– Kaip manote, kokia ateitis laukia tradicinių amatų susijungus su šiuolaikinėmis technologijomis?

– Kažkodėl atrodo, kad tradiciniai amatai pagal savo prigimtį nėra sutverti labai technologiškai vystytis ir keistis, ir šiuo atveju, keramika turėtų labai nenutolti nuo savo pirminio pavidalo. To nepasakytum apie skaitmenines technologijas – jos keičiasi nuolat, ir sunku prognozuoti, kaip jas patirsime ateityje – gal tai bus implantai smegenyse, ir dabartiniai kompiuterių ekranai mums tik kels juoką.

– Ar tradicinė keramika dar gali būti „gyva“, jei ją perkeliame į skaitmeninę erdvę?

– Keramika skaitmeninėje erdvėje, žinoma, tampa iš esmės naujas objektas, pakankamai toli nutolęs nuo pirmtako, nors ir išlaikęs panašų estetinį pavidalą. Tačiau, kaip ir bet kuris menas, jis tampa “gyvas” žiūrovui jį suvokiant, kontempliuojant.

– Ar technologijos riboja ar išplečia Jūsų kūrybą? Ar jos gali „pavergti“ meną?

– Jei taip pagalvojus, juk pati keramika kažkada buvo nauja technologija, leidusi puoduose laikyti skysčius – ir pradėjus juos puošti. – tai pakeitė žmonių buitį, ir neabejotinai išplėte ją. Technologijos iš vienos pusės gali susiaurinti kūrybos lauką – nes vienas menininkas negali įvaldyti begalės technikų, tačiau, nemokėdamas nei vienos, vargiai galės kažkuom sudominti žiūrovą.

– Kaip manote, ar skaitmeninis menas gali išlaikyti amato dvasią ir meistrystę? Ar ši paroda – tik meno projektas, ar bandymas iš naujo apibrėžti tradiciją?

– Sakyčiau, dėl savo specifiškumo, skaitmeninis menas dar stipriau priklausomas nuo amatiniškumo ir meistrystes. Jei žmogus molį pakankamai intuityviai dar gali suvaldyti, to nepasakytum apie kompiuterinę technika. Žinoma, šiuolaikiniai DI generavimo įrankiai palengvina tam tikrus procesus, iškelia kokybinę ir dinaminę kartelę. Skaitmeninis molis šioje parodoje – šviesa vaizdo projekcijų pavidale. Mano asmeniniu suvokimu, menas ir tradicija nėra labai skirtingos kategorijos – jos man atrodo giminingos. Juk net ir tas menas, kuris paremtas senos tradicijos griovinu negali egzistuoti be pastarosios, kitaip nebūtų ką griauti, tad progresivumą galima būtų interpretuoti kaip evoliucija, o ne revoliuciją.

………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………..

Skaitmeninė paroda METAKERAMIKA sukurta į gyvendinant projektą „Skaitmeninis amatų turizmas” (D-tour, LL-00100)